E. Gentvilas. Indėliai kaip ginklai – priemonė remti Lietuvos gynybą

Šiuo metu Seime svarstome valstybės biudžetą, kuriame gynybai numatyta didžiausia dalis per Kovo 11-osios Lietuvos istoriją – tai yra daugiau kaip 2 mlrd. eurų, arba 2,71 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. 1992 metų Lietuvoje, praėjus metams po šalies gynybos žmonių kūnais Sausio mūšyje, pradėjo veikti Krašto apaugos ministerija. Tačiau tada ir vėliau asignavimų gynybai santykis nusileido toms išlaidoms, kurias valstybė skyrė švietimui, socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai, žemės ūkiui, vidaus reikalams. Pagal kitų metų valstybės biudžeto projektą, iš viešųjų išteklių daugiau už gynybą dabar iš esmės tenka tik švietimui ir socialinei apsaugai.

Vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas prezidentas Gitanas Nausėda siūlo dar didinti gynybos finansavimą skolinantis. Visi pritariame tikslui, kad gynybos dalis nuo BVP pasiektų 3 procentus. Pasiekti tokį ginklavimosi lygį skolinantis galėtų būti racionalus būdas. Tačiau trukdo viena kritinė detalė – Mastrichto kriterijus. Kitų metų valstybės biudžetas jau bus deficitinis, o pagal Mastrichto sutartį biudžeto deficitas negali viršyti 3 procentų. Jeigu dar labiau pūstume deficitą skolindamiesi, rizikuotume pakenkti fiskalinei drausmei ir nesilaikytume savo įsipareigojimų Europos Sąjungai. Negi kaip įžūlieji lenkai arba vengrai ir Lietuvos valstybės vadovas siūlo šokti Briuseliui į akis?

Ką vis dėlto galime padaryti? Kai kurios įmonės siūlo savanoriškai remti šalies gynybą iš savo pelno. Tai gražus verslo solidarumo gestas, tačiau netvarus. Netvarus yra ir be liberalų balsų šiame Seime pavasarį įvestas laikinasis bankų solidarumo mokestis. Mokestis netvarus, nes privačiai sukauptą turtą paverčia viešuoju, kartu pakenkdamas valstybės reputacijai investuotojų akyse, be to, yra tik laikinas, skirtas grietinėlei iš ekonominių anomalijų nusigriebti. Galų gale iš solidarumo įnašo lėšų gynybos biudžetas kitąmet pasipildys 135 mln. eurų – tai vis tiek per mažai, negu realus poreikis apsisaugoti nuo rušistų grėsmės.

Kai kas siūlo įvesti naują gynybos mokestį visiems gyventojams – lyg pridėtinį saugumo tarifą. Net jeigu daugelis tokiam finansavimo būdui galbūt ir neprieštarautų, liberalas prašo pamatuoti naują mokestį devynis kartus ir tik tada pjauti. Ne, dar ne.

Vis dėlto esama neatrasto būdo, kaip padidinti gynybos finansavimą iki 3 proc. kad ir kitais metais. Mes iš tikrųjų tai galime padaryti skolindamiesi. Tačiau skolindamiesi ne iš užsienio rinkų, kaip siūlo prezidentas, o iš savęs.

Kaip tai galėtume visi drauge padaryti?

Lietuvos namų ūkiai yra sukaupę milžinišką finansinį rezervą – 21,5 mlrd. eurų. Šis rezervas yra laikomas kaip gyventojų indėliai komerciniuose bankuose.

Kviečiu indėlininkus dalį savo sukauptų santaupų paskolinti krašto gynybai.

Tokiam modeliui įgyvendinti Vyriausybė turėtų išleisti obligacijas ir pasiūlyti jas įsigyti gyventojams. Vėliau, užsitikrinus tvirtą Lietuvos gynybą, Vyriausybė obligacijas iš gyventojų išpirktų. Tokiu būdu valstybė įsiskolintų ne bankams užsienio rinkose, o savo piliečiams. Savo ruožtu piliečiai santaupas kauptų patikimiausioje finansinėje institucijoje – savo valstybėje.

Be to, valstybė už išpirktas obligacijas gali pasiūlyti didesnes palūkanas negu už indėlius siūlo komerciniai bankai. Lietuvos bankai ne vienus metus už indėlius mokėjo vienas mažiausių palūkanų Europos Sąjungoje – mažiau nei 1 procentą. Tendencija ėmė keistis nebent šiemet, kai bankai paaugino palūkanas jau ir iki 4 procentų. Išplatindama obligacijas vidaus rinkai Lietuvos Vyriausybė neišvengiamai pagyvintų konkurenciją – paskatintų ir komercinius bankus būti dosnesnius savo indėlininkams.

Jeigu tokiu būdu Vyriausybė parsiviliotų bent dvidešimtadalį sukauptų indėlių, Lietuvos gynybos finansavimas pavytų ir net perkoptų 3 proc. nuo BVP. Ir visa tai būtų padaryta savanoriškais pagrindais, o ne nusavinus pinigus įstatymu ir nė neatsiklausus. Maža to, šiuo atveju Vyriausybės užsienio skola nepadidėtų, vadinasi, jos nereikėtų aptarnauti iš tų pačių mokesčių mokėtojų. Vyriausybiniais vertybiniais popieriais Lietuva įprastai skolinasi užsienyje, o vidaus rinkoje – paskolomis. Niekas nedraudžia ir vidaus rinkoje skolintis vyriausybiniais vertybiniais popieriais.

Tokį valstybės skolinimosi iš piliečių būdą didelių išbandymų metu yra įgyvendinusios kitos valstybės – Italija, Graikija, užpultoji Ukraina. Karinės obligacijos Ukrainoje yra antras didžiausias kovojančios šalies biudžeto finansavimo šaltinis: šiais metais per devynis mėnesius Ukraina obligacijomis pritraukė 122 proc. daugiau lėšų doleriais ir 49 proc. daugiau eurais negu pernai. Ukrainą remti įsigydami obligacijų gali kitų valstybių rezidentai, išskyrus rusus ir baltarusius. Investuotojai pasaulyje perveda savo lėšas į Ukrainos Vyriausybę, nes tiki, kad Ukraina išliks.

Tad ko mes laukiame?

Pritraukiant investuotojus obligacijomis Ukrainoje būtent komunikacijos stoka buvo didžiausias tokio finansinio instrumento trūkumas. Visa, ko mums trūksta, tai dviejų dalykų: valingo sprendimo platinti obligacijas ir galingos komunikacijos.