Vilniaus miestas jau du mėnesius valdomas pagal naujosios valdančiosios koalicijos programą. Pažvelkime įdėmiau, kokiais principais vadovausis sostinės meras Valdas Benkunskas su Tėvynės sąjungos ir Laisvės partijos koalicija artimiausius ketverius metus.
Pirmiausia į akis krenta esminis trūkumas: kur kiekybiniai rodikliai? Visoje programoje rasime vos kelis konkrečius įsipareigojimus, kuriuos bus galima vėliau vertinti – pavyko įgyvendinti ar ne. Pavyzdžiui, numatyta neformalaus ugdymo krepšelį padidinti nuo 20 iki 30 eurų per mėnesį, įrengti tris baseinus ir tris futbolo aikštes, kt.
Didžioji programos dalis – bendro pobūdžio šūkiai, įvardijami veiksmažodžiais „siekti“, „skatinti“, „plėtoti“ ir pan. Vadinasi, šiems įsipareigojimams įgyvendinti pakaks atlikti bet kokį formalų veiksmą, kuriuo remiantis bus galima teigti, jog pažadas įvykdytas.
Kyla klausimų dėl didžiausio iššūkio mieste – transporto, ypač dėl praėjusioje kadencijoje pradėto įgyvendinti naujojo „gatvių standarto“. Lieka neaišku, kaip gatvių siaurinimas, kuris remiasi šiuo standartu, bus suderinamas su viešojo transporto plėtra. Koalicijose sutartyje konkrečiai nepaaiškinama, kaip bus plėtojamas viešasis transportas.
Tenka apgailestauti, kad naujoji Vilniaus valdžia visiškai nesvarsto pasitelkti Neries upės susisiekimui mieste, kai štai Klaipėdoje pradėjo veikti upės autobuso maršrutas. Abu uostamiestyje kursuojantys akvabusai, beje, elektriniai, todėl tokie kaip niekur kitur tiktų klimato neutralumo iki 2030 m. siekiančiam Vilniui. Koalicijos sutartimi valdžia nerodo dėmesio ir tolimajam Vilniaus miesto susisiekimui: visiškai nekuriami nei kelionių geležinkeliu, nei oru planai. Miestas paliekamas Susisiekimo ministerijos malonei.
Šalia transporto kitoje svarbiausioje – švietimo srityje – deklaruota apsčiai gražių iniciatyvų, tačiau neskiriamas tinkamas dėmesys degančioms problemoms. Netolygus sostinės mokyklų ugdymo kokybės lygis lemia tai, kad absolventų pasiekimai reikšmingai skiriasi. Koalicija nepateikia jokio plano, kaip šį atotrūkį sumažinti per kuo trumpesnį laiką, palieka problemą savieigai (arba spręsti ministerijai).
Koalicija nesiūlo jokio aiškaus plano, kaip kovoti su aukštomis gyvenamojo nekilnojamojo turto kainomis Vilniuje. Be sutartyje įvardijamų miglotų investicijų į socialinį būstą, nesiūloma jokių kitų realių šios problemos sprendimo būdų.
Praėjus pusantrų metų nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, koalicinis Vilniaus susitarimas iš esmės ignoruoja civilinės saugos ir pasirengimo miesto ginkluotai gynybai klausimus. Artimiausius ketverius metus sostinės valdžia rūpinsis stichinėmis nelaimėmis, o galimam ginkluotam užpuolimui, išskyrus retas išimtis, nesiruoš: Vilnius savo iniciatyva nesirengia plėsti slėptuvių tinklo, o infrastruktūrą miesto ginkluotai gynybai iš viso pamiršo.
Užtat koalicinėje sutartyje daug dėmesio sulaukė „naktinė ekonomika“. Įtvirtinus nuostatą apriboti galimybę teikti skundus dėl atitinkamų įstaigų veiklos, darytina išvada, kad valdančioji dauguma pasirinko riboti piliečių interesus verslo sąskaita. Nors valdžia deklaruoja tariamą „interesų derinimą“, tikrovėje verslui bus teikiamas prioritetas gyventojų ramybės sąskaita.
Žinoma, aštuonis puslapius apimančioje Vilniaus koalicijos programoje esama šaunių užmojų dėl kultūros puoselėjimo, konkurencijos skatinimo ir klimato neutralumo, tačiau čia įvardinti trūkumai rodo, kad kai kurios didelės ir įsisenėjusios Vilniaus problemos bus paliktos valdytis pačios.
