V. Čmilytė-Nielsen. Ar valstiečių lyderis supranta tarptautinius dokumentus?

Ramūnas Karbauskis pastarosiomis dienomis neslepia džiaugsmo ir visiems kalba apie Europos Tarybos rezoliuciją, kuri neva „rekomenduoja VISOMS šalims, kurios save laiko demokratinėmis, turėti 3 procentų kartelę“. Kabutėse – R. Karbauskio citata iš viešo pasisakymo, kuriame jis kalba apie neva Europos Tarybos rekomendacijas 2007 m. ir 2010 m.

Nejaugi valstiečių lyderis mano, kad nė vienas politikas nesidomi pirminiais  šaltiniais ir nenori sužinoti, ką gi iš tiesų rekomenduoja Europos institucijos?

Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja 2007 m. siūlydama 3 proc. kartelę pabrėžė, kad ji gali būti per žema ir tinkama tik brandžioms, išsivysčiusioms demokratijoms. Jaunoms demokratijoms rinkimuose kaip tik siūloma taikyti aukštesnę kartelę. 2010 m. dokumente remiamasi ta pačia 2007 m. rekomendacija.* (Nuoroda į šį dokumentą – teksto apačioje)

Aukštesnė kartelė, pasak to paties dokumento, sąlygoja efektyvios partinės sistemos kūrimą ir tobulinimą.

Aš suprantu, kad politikai savo sprendimams pateisinti visada ieško argumentų, o remtis (arba gąsdinti) europinių institucijų autoritetu jau seniai tapo mūsų jaunos demokratijos tradicija.

Tačiau sakyti ne visą tiesą arba tiesiog meluoti nėra gerai, net jeigu įsivaizduoji, kad tas melas padeda siekti kilnių tikslų. Tai – nepagarba rinkėjams.

Gal jau pakaks anekdotu virtusio teiginio apie „visus laimėtus“ rinkimus ir skambių, bet netesėtų pažadų trauktis iš valdančiosios koalicijos. Valstiečių lyderiui būtų pats laikas nustoti kalbėti apie demokratijos skatinimą mažinant patekimo į Seimą kartelę. Mieli oponentai, turėkite drąsos pripažinti – tai darote iš išskaičiavimo, vildamiesi, kad tokiu būdu į Seimą pateks kuo mažiau brandžių partijų. Ypač iš dešinės.

Ar šaliai būtų naudingi politikos naujokai? Kokią naudą davė periodiškai vis atsirandantys „nauji gelbėtojai“?

Matėme, kas nutiko A. Paulausko bei A. Valinsko dariniams. Matome, kas vyksta su ta pačia LVŽS, prieš rinkimus po savo vėliava subūrusią bendrų vertybių neturinčius, atsitiktinius žmones. Vieni politiniai dariniai jau nugrūsti į istorijos archyvus. Kiti mėgina „prisikelti“, klijuodami keisčiausių formų „naujus“ judėjimus. Ta pati LVŽS eižėja ir pykstasi nuo pat pirmos patekimo į Seimą dienos.

Ko gero, pirmą kartą mūsų jaunos demokratijos istorijoje buvo iškilusi reali grėsmė, jog savo pačios Vyriausybės teikiamus projektus atmetinėjanti valdančioji dauguma nepatvirtins valstybės biudžeto. Patvirtino. Su paskutinę akimirką išvargtais juodraštiniais naujų mokesčių įstatymų projektais, kurių „gyvybingumą“ savo kailiu turėsime patvirtinti mes – mokesčių mokėtojai ir verslas.

Tikriausiai apie tokius pavojus ir įspėjo Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja savo rekomendacijoje, sakydama, kad aukštesnė kartelė padeda kurti stabilią politinę sistemą.

LVŽS jau įrodė šio teiginio pagrįstumą. Kuomet politika buvo suprastinta iki „pravalgymo strategijų“ kūrimo. O šalies politinis valdymas per trejus metus  tapo panašus į nuolatinio darbo neturinčio žmogaus logiką – kaip nors išgyventi tik šią dieną, uždirbti kelis eurus ir vakare juos išleisti. Jokio ilgalaikio plano, strategijos, tikslų ir minčių apie tai, kaip gyvenimas atrodys po 5 ar 10 metų.

Ar pasitinkant atkurtos Nepriklausomybės trisdešimtmetį mums tikrai reikia tokios valstybės raidos?

*Visą rekomendaciją rasite čia: CDL-AD(2010)007, Report on Thresholds and other features of electoral systems which bar parties from access to Parliament (II).