P. Auštrevičius. Ką serialo „Černobylis“ kūrėjai archyvuose perskaitys apie Astravą?

Ką naujo galima pasakyti apie mūsų užsienio politikos lyderius, atkakliai tikinčius dialogo su Baltarusija prasme ir nauda?

Viskas gal būtų neblogai, tik dialogas politikoje privalo turėti labai konkretų tikslą (ar keletą jų), bei priemones jiems siekti. Ką žinom apie Lietuvos užsienio politikos vykdytojų, aukščiausiųjų šalies pareigūnų tikslus (net ne priemones)? Mums kartojama – dialogas yra geriau nei jokio dialogo.

Taikliai apžvalgininkas Marius Laurinavičius įvardijo užsienio reikalų ministro dūmų uždangas, laiku priminė buvusias ir pasikeitusias ministro pozicijas dėl Kinijos, išlikusią tendenciją menkinti mūsų saugumo pareigūnų darbą bei polinkį pamiršti, kad Astrave numatyta paleisti ne vieną, o bent tris reaktorius.

Pirmiausia turi būti žodis – taip Lietuvos strategiją vardan to, kad sustabdytume Kremliaus A. Lukašenkai prastumtą atominės projektą, šiandien įvardina L. Linkevičius. Gerai. Bet ar po kurio nors žodžio seks veiksmas, ir kas rodo, kad Lietuvos pastangomis link to kryptingai einama?

Tarptautinių saugumo ekspertų rašytos rekomendacijos Astravui toliau dulka (klausimas, ar A. Lukašenkos ir „Rosatom“ veikėjai jas buvo atsivertę). Ar mūsų ministrui paprašius ekspertai bus darsyk įleisti į atominės zoną, ar pasiseks tai padaryti prieš pirmojo reaktoriaus paleidimą? Klausimas atviras, bet ar prasmingas, jei nežinome, kas sektų po to?

VSD paviešinta ataskaita šią savaitę patvirtino, kad Astravo atominės keliama tiesioginė grėsmė Lietuvai, ES ir pačiai Baltarusijai yra neginčijamas faktas.

Kaip branduolinis saugumas neturi sienų, taip ir melas apie branduolinį saugumą yra radioaktyvus visur ir visada. Skandalai bei avarijos, susijusios su jėgainės statyba, neskelbti, bet paaiškėję faktai, gaisrai išskirtinio saugumo zonose – tai pavienės detalės.

Kas skaitė VSD ataskaitą, pavardę prisimins – branduolinės jėgainės statybų vadovas D. Romaniecas pasišalino dar pernai vasarą, dingdamas iš Baltarusijos gerokai prieš reaktoriaus paleidimą. Su kuo tai palyginti? Daugeliui atsakymas – aiškus.

Lietuva, kaip ES politinė veikėja, praleido šimtus progų priminti apie Astravą. Nėra prasmės žvalgytis atgal, bet vis dar yra šansas prieš pirmojo rusiško „Rosatom“ reaktoriaus paleidimą mūsų kaimynystėje padaryti tai, kas būtina. Būtina išnaudoti visas likusias politines, teisines ir technines priemones, kad šiam monstrui nebūtų leista pradėti veikti, pajuokiant esmines saugumo ekspertų išvadas, perspėjimus ir rekomendacijas.

Žinom, ką reiškė sovietų pasaka apie taikų atomą. Įsitikinom, ko verti Kremliaus ir A. Lukašenkos pažadai apie pažangiausią ir pigiausią atomą.

Praėjusią savaitę kartu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, įvairių politinių partijų, pilietinės visuomenės ir jaunimo organizacijų atstovais įsteigėme atvirą visuomeninę organizaciją – Sąjūdį prieš Astravo AE. Kviečiu čia jungtis visus, kas nenori likti tik įvykių stebėtojais. Aktyvi piliečių pozicija būtina, siekiant išbudinti apsnūdusią valdžią ir nusiunčiant signalą už Lietuvos ribų.

Kartu veiksim, kad būtų sustabdyta griūvančio ir degančio Astravo plėtra, kad elektra iš šios atominės, jei bus gaminama, nepatektų į ES rinką, ir kad Lietuvos bei ES aukščiausi pareigūnai imtųsi visų priemonių mūsų saugumui užtikrinti.

Kol kas matau reikalą pabrėžti, kad ministro L. Linkevičiaus pastangomis vykdomas dialogo su Baltarusijos gilinimas leidžia daryti šias išvadas:

1. Šios savaitės ministro vizitui Minske nebuvo tinkamai pasirengta, todėl tai neatneš gerų pokyčių nei šiandien, nei rytoj. Baltarusijos valdžia dar iki vizito žinojo Lietuvos parlamento prieš kelis metus patvirtintą oficialią mūsų poziciją dėl Astravo, kaip ir mes žinojome jų nuomonę.

Susitikimas Minske parodė, kad Lietuvos užsienio politikos vykdytojai toliau renkasi veikti atskirai, pavieniui, be Lietuvos parlamento daugumos, ir, žinoma, be ES mandato. Todėl tai laikau tik mėginimu atidėti pralaimėjimo pripažinimą.

Mūsų laimėjimas, kaip sakiau, būtų Lietuvos iniciatyva ir pastangomis į Europos Vadovų Tarybos darbotvarkę įtrauktas tinkamai paruoštas dokumentas dėl Astravo, su detaliu europietišku veiksmų planu. Pvz., „Saugi Europa 2020: planas dėl Astravo“. Neabejoju, mūsų pilietinė visuomenė galėtų pasiūlyti ir skambesnių pavadinimo variantų.

2. Užsienio reikalų ministras kartoja, kad jis veikia su JAV administracijos palaiminimu ir partnerių Europoje žinia. Bet čia reikia atskleisti tikrą vaizdą.

Reikalas tas, kad Europos Komisija jau kuris laikas siekia pasirašyti partnerystės susitarimą su Baltarusija kone bet kokia kaina, deramai neįtvirtinusi Astravo keliamų grėsmių Lietuvai ir Europai. Tuo metu JAV dabar yra įsitraukusi į platų geopolitinį žaidimą, kuriame Astravas anaiptol nėra tarp pagrindinių atskaitos taškų regione.

Tad jeigu užsienio reikalų ministras ir informuoja partnerius ES ir JAV, akivaizdu, kad lemiamos įtakos jų sprendimams ministras neturi. Atleiskit, bet laiškininkas nenutuokia, kas įvyks po to, kai perduos žinutę.

3. Viešai nuskambėjęs užsienio reikalų ministro sutikimas su tuo, kad Baltarusija iki Astravo paleidimo įgyvendintų tik svarbiausius iš jau išdėstytų saugumo reikalavimų, yra kapituliacija prieš „Rosatom“ ir A. Lukašenkos kompaniją.

Kitaip tariant, ministras pritaria, kad galima įsigyti automobilį ir juo važinėti be stabdžių. Ateis diena ir ministras supras, kad žaliam atominiam „žiguli“ keliaujame mes visi.

Tad ar yra planas šį pavasarį klausimą dėl Astravo iškelti Europos Vadovų Taryboje? Jei yra, gal galėtų su juo susipažinti mūsų visuomenė? Antraip serialo „Černobylis“ kūrėjai ateityje archyvuose apie Lietuvos darbus dėl Astravo perskaitys tiktai tai – pirmiausia buvo žodis.

P.S. Visus, neabejingus Lietuvos ir visos Europos ateičiai, kviečiu jungtis prie Sąjūdžio prieš Astravo AE ir registruotis pirmajam sambūriui, vyksiančiam jau vasario 15 d., istorinėje Seimo Kovo 11-osios salėje. Daugiau informacijos rasite paspaudę šią nuorodą.